THE LAIRI stoop into the water holding a pearl. An abrasive grain, a microorganism, a parasite mummified in concentric layers of calcite, torn out of a living mollusc from its folded pocket. This pond has a taste and smell of spit. Strange that I’m just now aware of these swampy mouthfuls. I hold this enthralling mixture in until the shortness of breath finally tires me.The meaning of a lair is immediate. It does not revolve around the comfort of isolation or clay and branch nests. Following that, the sweetwater oyster is the lair and the pond is one too. The beauty of this term is to let it bite my neck. Repeatedly, the written was attempted to be brought into the lairs. Imagine, something so inevitable – hashing markings out on the lip of hollow. Those instances set off communal uprisings. Traced in the ground, they intended to prove, to text, weave and suture the landmasses. That would fixate the said to the done, focusing on the manner. In defence of the pre-verbal and unwritten, the unuttered yet so tightly incorporated, crimping on joints of limbs. Not just reeds or feathers might bear the tariffs. Scratches like packs of many-legged cold-bloods can change their seats in words. And with the help of fog characters willfully disperse. The misread ones are still more alive than the unread. When this arises, that becomes. I press with my both hands a broadleaf plantain on the bleeding knee. They grew just about anywhere –– hard dirt, gravel roadsides, disturbed balding meadows. Time is still. As the water kept on existing, the sand, the hordes of black bents, love was also here before in various sheathed forms that swept in and lulled. I fantasise about shoulders, palms and eyes that are like a big colander embracing love. I feed bees, bats, moths, butterflies and beetles. I weep in stickiest and sweetest tears, I weep in milk, I weep in palm sap. I bring seeds and little fruits as gestures of humbleness. Birds eat nothing but sapphire grapes and peppercorns. Everything else left in the lairs is sprouting into cradles and garlands. That green cools your mouth, like beetroot water, like fresh nut milk.Grandma once told me about the night she and a calf ran away to see chunky tubular spikes of typhas and stars in the pond. They crossed the road and the gardens that carefully listed dogs, foxes, wanderers and scarecrows. Every visiting harvest figure carried out a spoken word and spat it on the palm. They marked it down with the thumb or index finger, etched with a nail. As the marking dried, it settled with the bearer of the name.
DREVĖPanyru į vandenį laikydama perlą. Nušlifuotą smiltį, koncentriniuose kalcito sluoksniuose mumifikuotą mikroorganizmą, iš gyvo moliusko, klostėtos jo kišenės išplėštą parazitą. Šis tvenkinys savo kvapu ir skoniu primena seiles. Keista, kad tik dabar pastebiu šiuos pelkiškus gurkšnius. Tą viliojantį mišinį laikau burnoje, kol galiausiai išvargstu nuo oro trūkumo.Drevės prasmė yra betarpiška ir neatidėliotina. Ji siejasi ne vien su vienumos teikiama ramybe ar iš molio ir šakelių nulipdytais lizdais. Iš to plaukia, kad ir gėlavandenė austrė, ir tvenkinys taip pat yra drevės. Šio žodžio grožis yra leidimas šiam gelti mano kaklą.Šiuos užrašus daugybę kartų bandyta įsinešti į dreves. Įsivaizduokite kažką tokio neišvengiamo kaip žymių ant drevės briaunos aptarinėjimas Šie atvejai įžiebdavo bendruomenių sukilimus. Aptikti žemėje, jie siekdavo išmėginti, įtekstinti, suausti ir susiūti sausumos masyvus. Taip būdavo apjungiamos ištarmės ir veiksmai, pabrėžiant elgseną ir jos motyvus bei ginant tai, kas egzistavo iki žodžio ir buvo nerašyta, neištarta ir vis dėlto taip glaudžiai inkorporuota, įsisukę į galūnių sąnarius.Ne tik nendrės ar plunksnos gali įkainoti. Ženklai žodžiuose gali apsikeisti vietomis lyg daugiakojų šaltakraujų gaujos. Padedamos ūkanų, raidės sąmoningai pabyra. Klaidingai suprasti žodžiai vis viena yra gyvesni už neperskaitytus. Vos pasitaikius progai, taip ir įvyksta.Prie kruvino kelio abiem rankomis spaudžiu gysločio lapą. Jie augdavo praktiškai visur – suplūktame purve, žvyruotose šalikelėse, nutryptose plinkančiose pievose. Laikas sustojęs. Kaip vanduo, smėlis, didžiųjų smilgų spiečiai, taip ir meilė visuomet buvo čia, galybėje užvaldančių ir liūliuojančių apsiūtų pavidalų. Svajoju apie pečius, delnus ir didžiulį kiaurasamtį primenančias akis, kuriomis mėginu išsemti meilę. Maitinu vabalus, bites, šikšnosparnius, naktinius drugius ir peteliškes. Verkiu lipniausiomis ir saldžiausiomis ašaromis, verkiu pienu, verkiu palmių sula. Nešu sėklas ir smulkius vaisius, taip išreikšdama savo nuolankumą. Paukščiai nelesa nieko kito, išskyrus safyrines vynuoges ir pipirų uogeles. Visa kita, palikta lizduose, leidžia daigus ir virsta lopšiais bei girliandomis. Ši žaluma vėsina tavo burną lyg vanduo su burokėlių sultimis, lyg šviežias riešutų pienas. Vieną kartą senelė pasakojo apie naktį, kai ji su telyčia pabėgo stebėti storų vamzdiškų švendrų smailių ir žvaigždžių atspindžių tvenkinyje. Jos kirto kelią ir kruopščiai šunų, lapių, klajoklių ir kaliausių sąrašą vedusius sodus. Kiekviena kviestinė javapjūtės būtybė atsinešdavo po žodį ir išspjaudavo jį ant delno. Jos palikdavo žymę drėksteldamos nykščio ar rodomojo piršto nagu. Išdžiūvusi žymė likdavo šio vardo nešiotojui.
DREVĖ THE LAIR
COMPANION READERPALYDINTYS TEKSTAI
HELIN ŞAHIN ULIJONA ODIŠARIJADR. GABRIELĖ GUDAITIENĖMONIKA JANULEVIČIŪTĖ & GEDIMINAS ŽYGUS
Helin Şahin
For me burrowing behavior is a way of reconstructing a ruptured sense of home. This “border crossing“ is quite sacred yet playful. Seeking to keep the state of harmony, the wholeness. Taking refuge under shielding layers of silence. This silence and vulnerability in limited space (in any realm) brings upon the passion for remembrance. Things and images seem to reappear. Glaudimasis drevėje simbolizuoja būdą atkurti sutrūkinėjusį buvimo namie pojūtį. Šis „sienos kirtimas“ yra ganėtinai sakralus, tačiau žaismingas siekis išlaikyti pilnatvės ir harmonijos būseną, ieškant prieglobsčio po apsauginiais tylos sluoksniais. Ši tyla ir pažeidžiamumas ribotoje erdvėje (bet kokioje srityje) sužadina potraukį į atsiminimus, kuriuose daiktai ir vaizdai, regis, vėl atgyja.
Ulijona Odišarija
Evidence manager The black cat is here again. He turns up almost every day and each time he walks around the house touching the walls with his tail as if trying to understand what it’s like to be here. At least that’s what I think, because sometimes that’s what I do too. I go from room to room and touch the walls with my hand or lie down with my legs up and try to understand what it feels like not be dead here. I could go outside and try the same thing but inside works better because I can choose the surfaces closest to me and touch and see what I feel. I say ‘not to be dead’ instead of ‘to be alive’ because it is less open for interpretation. Anyway, this is what I call evidence management.
Faktų administratorė Juodas katinas ir vėl čia. Jis pasirodo beveik kasdien. Kiekvieną sykį vaikštinėja po namus, uodega liesdamas sienas, tarsi mėgintų suprasti, ką reiškia būti čia. Bent jau aš taip manau, mat kartais darau tą patį. Vaikštinėju iš kambario į kambarį ir ranka liečiu sienas, arba atsigulu pakėlusi kojas ir bandau suvokti, koks jausmas nebūti mirusiai čia. Galėčiau išeiti į lauką ir pamėginti tą patį, tačiau viduje geriau, nes galiu pasirinkti sau artimiausius paviršius ir juos liesdama suprasti, ką jaučiu. Sakau „nebūti mirusiai“, o ne „būti gyvai“, nes tai mažiau atvira interpretacijoms. Bet kuriuo atveju, vadinu tai faktų administravimu.
Dr. Gabrielė Gudaitienė,stone age archeologist,akmens amžiaus archeologė
Over the thresholds Per slenksčius
Pokalbis lietuviškaižemiau
M: I remember sleepiness and slumbering on trains or in parks that slip out of houses, lairs, and definitions of bed, and those sudden awakenings that are full of confusion. At the same time, rest and sleep are not calm and safe, as they are far from ideal circumstances and states for many of us. I am wondering how much our understanding of the place of sleep has changed. How do we create it? Would it be possible to describe and imagine the first lairs in The Early Stone Age, before the emergence of more explicit social and economic structures, a minimal yet functional lair that belonged to human-as-a-part-of-nature?
G: Early Stone Age is a very long period, throughout which the place of sleep ultimately was any place. Back then, we were nomads, and all nature was home to us. So we would choose that lair anew each time we stopped to build a campsite while traveling. From a broader perspective, lees, convenient access to water, land surface, and vegetation were also being considered while making the campsite. But more specifically, in case a person had a tent with him or was carrying its conception (let us suppose that more or less the same shed is built every time), then probably the location of the lair in that tent changed little.
M: What did the surroundings where nomads lived looked like at that time? How much have they changed in the Baltic region?
G: Since the retreat of the glacier, which had also been a process that went on for thousands of years, the climate was gradually warming. However, it was “pulsating” warming, as short-term coolings would replace warmings over and over. But generally speaking, the post-glacial climate was cooler than the current one. More or less, it corresponded to the present Finnish climate. Roughly speaking, that climate zone has moved towards the north about a thousand kilometers during the last 13 000 years. And of course, we also include in the concept of climate all flora and fauna inherent to it, as well as the way of life of the people who are living in it. Today we see reindeer as Santa’s helpers somewhere in North Finland, but during the Paleolithic era, they were the main animal hunted by humans. Hundreds of thousands of deer that are grazing in herds, and several hundreds of people aiming at them in the territory of Lithuania. As for the lair of the Paleolithic man, we would first mention reindeer skins as a roof over his head and reindeer fur as his bedding.
M: Speaking of preparation and maintenance of the place of sleep, how has this relationship changed due to the determination to pursue a settled way of life?
G: I try to imagine how a change in climate and lifestyle could have altered the relationship between the human and the lair, and different thoughts come to my mind. First of all, perhaps it has not changed at all? After all, sleep and lying down to rest are so spontaneous. On the other hand, while the number of people has increased demographically, did this change the area of their place of sleep? During the Paleolithic era, people had a tent of a certain size, which essentially had to accommodate everyone, including newborns and a dog. And in the Neolithic period, when humans were already living sedentarily in one location, people could build as many dwellings as they wanted, according to their needs. However, it is difficult to identify the outset of the understanding of lair as a personal space. We see from the current primitive communities that all these people keep on living together, while living with animals in the same room is no curiosity, although they have lived sedentarily for almost ten thousand years. Probably it was not the decision to live in a single location that led to the changes in the understanding of the space of the lair, but even later processes. Perhaps the desire to separate one’s lair and have more personal space originated with the emergence of social differentiation and the concept of wealth, approximately in the Bronze Age?
M: What geographic features of our region have created opportunities to keep certain entries or retain used items and tools? How and to what extent is it possible to deduct the allocation of space in olden communities?
G: We do not have high mountains with caves, so the phenomenon of cave decoration, which was typical of, say, Southern Europe thirty to twenty thousand years ago, could not have emerged here. Also, it could not have come into existence because a kilometer-thick glacier was in Lithuania at the time. When it retreated more than a dozen thousand years ago, the first people came here. Coming from the southwest, they brought with them an already clear and universal set of tools, as well as knowledge of widespread tool-making technologies. Perhaps we could look for portable art objects in Lithuania? There is one such suspect over here, a dagger made of a bone of an herbivorous animal found in Šarnelė, which has incisions that appear to be made deliberately. It is 12 000 years old. During the Soviet era, another Paleolithic piece was found, as archaeologists tried to understand whether it is a work of art or just a plate with random incisions. It is a palm-sized slate plate, which was found in the Eiguliai district, Kaunas. It has long been thought that perhaps both sides of it have been carved to convey some information, but more detailed research, which I have done by myself, has shown that this piece of stone was probably used in flint-knapping. Before knapping the flint, he would rub its edge with that pebble. And so, we have these incisions. Most of the Stone Age settlements are in the sands, where organics do not survive for thousands of years. So, if people had some form of portable art at that time, were carving something on horn, bone, wood, or leather, then these artifacts simply did not survive. Only in wet places, on the shores of former lakes, where there are swamps and peat bogs now, one could expect to find surviving works of art. We have such artifacts from the Neolithic era, which is dated five thousand years later, and it is so precisely because of consistent excavations of settlements in wet places in Šventoji, Nida, and near Lake Kretuonas. Some of the most fantastic finds are Neolithic ceramic pots with anthropomorphic figures, which were embossed using string. These dishes boast schematically depicted scenes, which portray a man calling for rain, worshipping someone or thanking the gods, or perhaps dancing. Archaeologists have different versions, but the true meaning of these drawings could be revealed only by the one who decorated those pots. So far, we consider these drawings the first case of plot-based art in Lithuania.
M: How can we imagine a historical perception of time and help shape the space of resting in which some key elements remain lost, indeterminate, or irretrievable?
G: This is where talking about human habits begins. These are archeologically intangible things, we can reconstruct them only from ethnographic data or by employing logical reasoning. There was no need for man to make sense of his lair in writing. After all, it is one of the spontaneous things in life, just like air. We sleep and breathe inevitably. Nutrition also was not recorded until the point where the talk turned to food, which was obtained in a complex way that involved a difficult hunt. Then it would become a challenge. And perhaps a person had already wanted to make sense of and capture challenges, desires, dreams, and everything else that was above household and self-reliance. Just like now, we only capture those moments when we are eating out in an expensive restaurant, and not when we are making sandwiches at home on a crumby table. We do not take pictures of a frozen pike after we buy it, but if we catch even a smaller one in the lake, it must necessarily appear on Facebook. We see many hunting scenes in the Paleolithic cave art, which provide us with twofold information: first, about the aspirations of prehistoric man, and second, about the natural environment and climate that surrounded him. But was that exactly what he wanted to transmit by drawing it? And how many drawings where he transmitted something else did not survive? Who was the addressee of this information?
M: Entries are discovered when the boundaries of density, brightness, and simultaneously resources are crossed, so we never-never encounter the first? But the absence of access to a historical period does not mean that it was impossible in the first place.
M: Prisimenu mieguistumą, snaudulį traukinyje ar parke, išsprūdusius iš namų ir guolių, lovos apibrėžimų bei tuos staigius nubudimus, kupinus pasimetimo. Tuo pat, daugeliui mūsų poilsis ir miegas nėra ramūs, saugūs ir toli nuo idealių aplinkybių ar būsenų. Galvoju kiek keitėsi mūsų supratimas apie miego vietą ir kaip ją sukuriame? Ar būtų įmanoma apibūdinti, įsivaizduoti pirmuosius guolius ankstyvajame akmens amžiuje, prieš įsivyraujant aiškesnėms visuomeninėms ir ekonominėms struktūroms? Minimalų, bet funkcišką žmogaus-kaip-gamtos-dalies guolį?
G: Ankstyvasis akmens amžius – tai labai ilga epocha, kurioje miego vieta buvo bet kuri vieta. Tuo metu mes buvome klajokliai, ir visa gamta buvo namai. Tad tą guolį kaskart keliaudami ir sustodami stovyklauti pasirinkdavome iš naujo. Žvelgiant plačiau, stovyklavietė buvo kuriama atkreipiant dėmesį į užuovėjas, patogų priėjimą prie vandens, žemės paviršių, augmeniją. Tačiau mąstant konkrečiau, jei žmogus turėdavo kartu su savimi keliaujančią palapinę arba nešėsi jos koncepciją (sakykime, kad sustojus pasistatoma daugmaž tokia pati pašiūrė), tai, ko gero, guolio vieta toje palapinėje mažai keisdavosi.
M: Kaip tuo metu atrodė aplinka, kurioje gyveno klajokliai? Kiek ji kito Baltijos regione?
G: Nuo pat ledyno atsitraukimo, kuris irgi buvo tūkstantmečius trukęs procesas, klimatas pamažu šilo. Bet tai buvo „pulsuojantis” šilimas – atšilimus vis keisdavo trumpalaikiai atvėsimai. Visgi, apskritai vertinant, poledynmetinis klimatas buvo vėsesnis, nei dabartinis. Jis daugiau mažiau atitiko dabartinės Suomijos klimatą. Ta klimato juosta, grubiai tariant, per pastaruosius 13 000 metų pasislinko į šiaurę apie tūkstantį kilometrų. O į klimato sąvoką, be abejo, susegame ir visą jam būdingą florą ir fauną bei jame gyvenančių žmonių gyvenimo būdą. Jeigu šiandien šiaurės elniai – tai Kalėdų senelio pagalbininkai kažkur Suomijos šiaurėje, tai paleolite jie buvo pagrindinis žmonių medžiojamas gyvūnas. Šimtai tūkstančių elnių, besiganančių bandomis, ir į juos nusitaikę keli šimtai žmonių Lietuvos teritorijoje. Kalbant apie paleolitinio žmogaus guolį, visų pirma ir minėtume šiaurės elnio odas kaip stogą virš galvos, ir šiaurės elnio kailius kaip patalynę.
M: Galvojant apie miego vietos paruošimą, priežiūrą, kaip šį santykį keitė žmonių apsisprendimas gyventi sėsliai?
G: Bandau įsivaizduoti, kaip klimato ir gyvenimo būdo pasikeitimas galėjo pakeisti žmogaus santykį su guoliu, ir kyla įvairių minčių. Visų pirma - gal ir nepasikeitė nė kiek? Juk miegas, prigulimas pailsėti – tai toks savaiminis dalykas. Kita vertus, demografiškai žmonių daugėjo, bet ar tai keitė jų miegojimo vietos plotą? Paleolite žmonės turėjo tam tikro dydžio palapinę, ir joje trūks plyš turėjo tilpti visi, įskaitant naujagimius ir šunį. O štai neolite, jau gyvenant vienoje vietoje sėsliai, žmonės galėjo prisistatyti būstų kiek panorėję, atsižvelgiant į poreikį. Tačiau guolio kaip asmeninės erdvės suvokimo pradžią nustatyti yra sunku. Matome iš dabartinių pirmykščių bendruomenių – jie visi tebegyvena krūvoje, ne retenybė ir žmonių gyvenimas su gyvuliais vienoje patalpoje, nors jie yra sėslūs jau kone dešimt tūkstančių metų. Turbūt, visgi ne apsisprendimas gyventi vienoje vietoje lėmė pasikeitimus guolio erdvės suvokime, o dar vėlesni procesai. Galbūt noras savo guolį atskirti, turėti daugiau asmeninės erdvės, atėjo su socialinės diferenciacijos, turto sąvokos atsiradimu, maždaug bronzos amžiuje?
M: Kokios mūsų regiono geografinės ypatybės lėmė galimybes palikti tam tikrus įrašus ar išlikti naudotiems daiktams ir įrankiams? Kaip ir kiek įmanoma išskaityti erdvės paskirtymą senosiose bendruomenėse?
G: Mes neturime aukštų kalnų su urvais, taigi, urvų puošybos fenomenas, kuris buvo būdingas, tarkim, Pietų Europoje prieš 30-20 000 metų, pas mus negalėjo atsirasti. Negalėjo ir dėl to, kad tuo metu ant Lietuvos slūgsojo kilometro storio ledynas. Kai jis prieš keliolika tūkstančių metų nuslinko, čia atklydo pirmieji žmonės. Ateidami iš pietvakarių jie atsinešė jau aiškų ir visur naudojamą įrankių rinkinį, taip pat ir plačiai paplitusias įrankių gamybos technologijas, žinojimą. Galbūt Lietuvoje galėtume ieškoti portabilaus meno objektų? Vieną tokį įtariamąjį turime, tai – Šarnelėje rastas iš žolėdžio gyvūno kaulo pagamintas durklas su tarsi sąmoningai padarytomis įrėžomis. Jam 12 000 metų. Sovietmečiu buvo rastas dar vienas paleolito epochos dirbinys, kurį archeologai bandė suprasti – ar tai meno dirbinys ar plokštelė su atsitiktinėmis įrėžomis? Tai – delno dydžio skalūno plokštelė, rasta Kauno Eigulių rajone. Ilgai manyta, kad galbūt jos abi pusės raižytos siekiant perteikti kažkokią informaciją, tačiau išsamesni tyrimai, kuriuos pati atlikau, parodė, jog greičiausiai šį akmens gabalėlį žmogus naudojo titnago skaldymo veikloje. Prieš skeldamas titnagą, jis tuo akmenuku pazulindavo jo kraštą. Va ir turime likusias tas įrėžas nuo zulinimo. Dauguma akmens amžiaus gyvenviečių yra smėlynėse, ten, kur organika tūkstančius metų neišlieka. Taigi, jei žmonės anuomet turėjo kokią nors portabilaus meno formą, raižė ką nors ant rago, kaulo, medžio ar odos, tai šie artefaktai tiesiog neišliko. Tik drėgnose vietose, buvusių ežerų pakrantėse, kur dabar pelkės, durpynai, būtų galima tikėtis rasti išlikusių meno dirbinių. Iš penkiais tūkstančiais metų vėlyvesnės akmens amžiaus epochos – neolito – tokių dirbinių turime, ir būtent dėl to, kad buvo vykdomi nuoseklūs drėgnose vietose buvusių gyvenviečių kasinėjimai Švetojoje, Nidoje, prie Kretuono ežero. Vieni fantastiškiausių radinių – neolitiniai keramikiniai puodai su antropomorfiškomis figūromis, įspaustomis naudojant virvelę. Ant tų indų schematiškai atvaizduotos scenos – ne tai žmogus lietaus šaukiasi, ne tai kažką garbina ar dėkoja dievams, galbūt šoka? Archeologai turi įvairių versijų, bet tikrąją šių piešinių reikšmę pasakytų tik tas ar ta, kuri tuos puodus dekoravo. Kol kas laikome šiuos piešinius pirmuoju siužetinės dailės atveju Lietuvoje.
M: Kaip galime įsivaizduoti istorinį laiko suvokimą, padėti suteikti pavidalą ilsėjimosi veiksmo erdvei, kurioje dalis esminių elementų lieka prapuolę, neapibrėžti ar neatkuriami?
G: Čia jau prasideda kalba apie žmogaus įpročius. Tai – archeologiškai neapčiuopiami dalykai, juos galime rekonstruoti tik iš etnografinių duomenų ar logiškai mąstydami. Raštu, piešiniu įprasminti savo guolio vietos, matyt, žmogus neturėjo poreikio. Juk tai – vienas iš savaiminių dalykų, esančių tavo gyvenime, kaip ir oras. Miegame, kvėpuojame neišvengiamai. Tarkim, mityba irgi nebuvo fiksuojama iki tos ribos, kai kalba eidavo apie sudėtingai, sunkios medžioklės būdu gaunamą maistą. Tada tai jau iššūkis. O iššūkius, norus, svajones, ir visa kita, kas yra aukščiau buities ir savaimiškumo, žmogus galbūt jau norėdavo įprasminti, fiksuoti. Kaip ir dabar, fiksuojame tik tuos momentus, kai valgome brangiame restorane, o ne tada kai susitepame “buterbrodą” namie ant trupiniuoto stalo. Nusipirkę šaldytą lydeką jos nefotografuojame, bet jei ežere pagauname dar mažesnę, tai ji būtinai turi atsirasti feisbuke. Paleolito urvų mene mes matome daug medžioklės scenų, kurios mums suteikia dvejopą informaciją: apie priešistorinio žmogaus siekiamybes, ir apie tuometinę jį supusią gamtinę aplinką, klimatą. Tačiau ar būtent tai jis norėjo ištransliuoti tai piešdamas? O kiek piešinių, kur jis transliavo kažką kitko, neišliko? Kas buvo šios informacijos adresatas?
M: Įrašai randami, kai perlipamos tankumo, ryškumo, tuo pačiu, išteklių ribos, tad niekada-niekada nesutiktume pirmųjų? Bet prieigos prie istorinio laikotarpio nebuvimas, dar nereiškia jog tai buvo neįmanoma.
Rain When I am visiting a place that’s new to me, for example staying in someone else’s house, and I see raindrops on the window from the inside, I think that if I go outside I will not get wet because I am a guest, I am a stranger. Only people who live here would get wet but they probably know how to behave with their rain. I would only get wet when it's raining where I live. This is not how it works of course. Right now I am standing in the kitchen of the house I live in, looking at a wet window from the inside, feeling like a stranger. It’s a nice feeling, but it doesn’t last long. I pick up my packed lunch and go to the train station, the rain is fine.
Lietus Kai lankausi naujoje vietoje, pavyzdžiui, viešiu pas kažką namuose, ir iš vidaus regiu lietaus lašus ant lango, mąstau, kad išėjusi į lauką nesušlapčiau, nes esu viešnia, pašalietė. Sušlaptų tik čia gyvenantys žmonės, tačiau jie tikriausiai žino, kaip elgtis su savo lietumi. Aš sušlapčiau tik tuomet, kai lytų ten, kur gyvenu. Be abejo, tai veikia ne taip. Šią akimirką stoviu namo, kuriame gyvenu, virtuvėje, iš vidaus žiūriu į šlapią langą ir jaučiuosi kaip pašalietė. Tai – malonus jausmas, bet jis netrunka ilgai. Pasiimu susipakuotus savo pietus ir einu į traukinių stotį. Lynoja smulkus lietus.
Colours I can’t get this memory out of my mind. The coach seats were red, and the curtains were red, and the blind girl’s jumper was red and her mother’s nails were red, and her purse was red, and the crisp packet she held was red and the afternoon sun made everything even redder. The sunroof was open - a square of sky blue. They ate snacks and talked about what they will have for dinner when they arrive home and listed foods they liked. When they finished the crisps the girl licked clean her right hand fingers while her mother wiped her left hand with a white tissue. A white-haired elderly woman in the seat behind them was just finishing to tell a story to her friend: “I don’t need no friends, I am telling you. I don’t want to have any”. I made a note to write about how pain lost importance.
Spalvos Negaliu išmesti iš galvos šio atsiminimo. Autobuso sėdynės buvo raudonos, užuolaidos – raudonos, aklos mergaitės džemperis – raudonas, jos motinos nagai – raudoni, jos rankinė – raudona, čipsų pakelis, kurį ji laikė, taip pat raudonas, o popietės saulė dar labiau viską raudonino. Stoglangis buvo atidarytas – dangaus mėlio kvadratas. Jos užkandžiavo ir kalbėjosi apie tai, ką grįžusios namo valgys vakarienei ir vardino savo mėgstamiausius patiekalus. Joms pabaigus traškučius, mergaitė švariai apsilaižė dešinės rankos pirštus, o mama nuvalė jos kairę plaštaką į baltą nosinaitę. Už jų sėdinti žilagalvė senutė kaip tik baiginėjo pasakoti draugei: „Nereikia man tų draugų. Aš tau sakau, aš tų draugų turėt nenoriu“. Pasižymėjau sau parašyti apie tai, kaip skausmas netenka svarbos.
Monika Janulevičiūtė & Gediminas Žygus
In vindication of a sprawlerIšteisinant išdrikusįjį
G: I have been thinking about my sentimentality for the forest, especially while stuck for the first wave lockdown in Berlin, most of my dreams were escapist fantasies to my family's village which is located in a national park. When I eventually came to Vilnius, where I feel that I have mostly exchanged pre-COVID social life with humans into a form of social life with(in) the forest, which is possible given that 1/3 of Vilnius is a forest.
M: One truly hopeful turnout of the COVID-19 shutdown for me was seeing the spring turn into a soft summer. Throughout and after the lockdown, alone or accompanied by a friend walked to the strangest isolated capsules of the 80s and 90s, then 2016, or roamed to get visual override by trees and shrubs. Strange encounters too, like when we saw a moose on a dirt bike trail within the limits of the city. These retreats to any form of outdoors had a resetting, sobering power.
G: There I have been thinking a lot about narratives of “nature”. I have a confrontation with how the western art world attempts to learn how to go “back to earth” and aestheticizes indigenous forms of knowledge. Then there are narratives like that of terraforming, designers view of the earth as a spaceship, which is brutally and violently rationalist. Or something like Cottagecore which is like a form of escapist fantasy aesthetic, indirectly rooted in sentimentality for the Anglo-Saxon rural colonial, that I would say is of a bigger cultural flow. I am not trying to paint a complete picture, but I have always found myself in a struggle to narrativize how I belong in the forest. So I wonder how you come to say that “the meaning of a lair is immediate”?
M: I think attempts to put belonging into words in the same breath severs us out. I feel that having grown up surrounded by swamps, broad-leaved forests, they claimed me more than I did. The lair was a reappearing key for the last few years. It was lingering without careful attention, but very present. The premise for this immediacy (of a lair) here is used as an activator. I think lair-making is seated at the very core of habitual life. When the lockdown happened, blasting us abruptly back into our locales, the lair then spurs a sequence of images where and what it might be and how you share it. The essence of the story was collated as a sequence of little miniatures. So, they prompt a precise, sticky memory and link to a sense of being, and not so much a feeling. I believe that this term safeguards resistance in the resting and making. In the sense, the lair is like a shelter that was brought to be livable and then became alive itself. Not sure if it is perceived around in the same way, I’m still trying to figure out how universal that can be. But in our region, stubbornness or to put it probably just as steadfastness had us circling in such short city-to-village distance. I think we can easily tap into that, without expressing fluently what we represent, or where we belong to, but being true to it.
G: In our shared Google doc space, you left a few quotes. One of them is declaring: In Culture and Truth, Renato Rosaldo suggests that imperialist nostalgia “revolves around a paradox”: A person kills somebody, and then mourns the victim. In more attenuated form, someone deliberately alters a form of life, and then regrets that things have not remained as they were prior to the intervention. At one more remove, people destroy their environment, and then they worship nature. In any of its versions, imperialist nostalgia uses a pose of “innocent yearning” both to capture people’s imaginations and to conceal its complicity with often brutal domination.” 𒀀 A year ago I went to the conference at HKW in Berlin, about Hubert Fichte’s work called “Love and Ethnology”. Afterwards, I would constantly come back to this one idea that I have encountered there, that connects back to what you have shared, through reflecting innocence, sentimentality and beauty, their political purpose. In one of the presentations, in big and bold letters, a presenter, Tiona Nekkia McClodden, proposed, that: “The poetics of beauty will inevitably resort to the most base pleadings and other wiles in order to secure its release.” Watching The Lair I feel like I had a “beautiful experience”. And I am thinking – how does one combine criticality and beauty? What does beauty even mean to you (in your creation process)?
𒀀 bell hooks. Black Looks: Race and Representation. South End P, 1992.
M: In the making, main drives were the acts of nurturing and kinships, however small, minute or temporal, the ways they look and feel, when they happen and how we mark them. A state more elusive than one describes as love. The extent of the beauty to it as you say as experience happens while watching it, which I cannot control. We are capable of having only a very short operational frame and that embeds how we see already long-damaged, deplenished version or on the other hand the epitome of pure nature too. In this case I want to underline that the framework for this piece is an ultimate osmotic (blood, sap and oil driven) presence.
G: You are making a statement about experience and its relation to the written in The Lair. I can’t articulate/put my finger on it, but maybe you can elaborate a bit on that a bit? I also wonder how does cinematic medium allow you to reflect the written, the pre-verbal and unwritten?
M: It states that all ideas or aspirations have a strong presence. Some of them are almost debilitating, real and active well before putting it to words. I think acting on and upon pressure of these concepts is the fundamental, however tumultuous expression of preverbal and unwritten. Looking broader, unwritten gathers everything said and done – cohabitation, shared and visceral life force, complexities at the point non-existent and ultimately free from contemporary formulations of debt. Written in this work has administrative charge, operating and marking timeframes and spaces upon entering households, joining bonds and hoisting ownership.
G: What kind of space does your family's past occupy in your own identity and personhood, especially in the context of being one of the first generations of having moved away from rural life to urban life? Is there something that you inherited from your family, their relation to the land, that you treasure or want to dismiss entirely?
M: It is still very mutable. And during this year it is even more under scrutiny. I want to say that I developed my understanding of personal integrity unilaterally in the setting of small town cum swamp. There is the amalgamation of reluctancy and immediacy that dwells here. Having said that, there are an incommensurable variety of things and attitudes I learned and adapted from cultural melting pots. So it is a web of reclaimed or unlearned at this point, but making custom things myself continues to be a personal focus, that stems from the village-mode.
G: I have a sense that you have used an iPhone camera for shooting the film. I remember travelling together with you years back in South East Asia, and you made a film, while I didn’t even notice. I at times thought that you have this intimate, almost secretive bond with the iPhone camera. I remember you in the pre-Smartphone era using a more conventional camera for photography and I think the visual language coming about of you using that camera was rather different. I wonder how do you experience and use the smartphone as a cinematic device?
M: Phone cameras are the least confrontative from other available capture devices, no? I have felt or seen myself and others taking such stealthy images with little disturbance to what is happening. I like that. For this project all footage is captured on a smartphone, only the animations differ technically. I remember that, as you say pre-smartphone photography episode. I feel, this had to do more with the relation to the urban life and the standardised infrastructures appeasing, stupefying vegetation, reclamation of solid steel and concrete. That pixel-perfect, passive, combative aesthetic attitude got me worried and drained. If I can even retro-reason the trip to South East Asia, it was probably the turning point, where it became so obvious to me that a stick rammed in the sidewalk will root. I think at that moment I surrendered.
G: How are you going to approach sound in the film?
M: The sound, and same goes with the voice-over, smokes over these glimpses of realities. I recorded from various scenes to source samples for the compositions that Kareem Lotfy is making. I hope this will feel as a graceful reverberation and reflection.
G: Mąsčiau apie savo nostalgiją miškui, ypač kai pirmosios bangos metu buvau įstrigusi Berlyne – dauguma mano svajų buvo eskapistinės fantazijos apie kaimą, kuriame įsikūrusi mano šeima ir kuris yra nacionaliniame parke. Pagaliau grįžus į Vilnių, jaučiu, kad ikikovidinį bendruomeninį gyvenimą su žmonėmis didžiąja dalimi iškeičiau į tam tikrą bendruomeninio gyvenimo miške (ir su mišku) formą, o tai yra įmanoma, atsižvelgiant į tai, kad miškas sudaro trečdalį Vilniaus.
M: Viena išties kupina vilties COVID-19 už(si)darymo posūkių man buvo galimybė pamatyti, kaip pavasaris virsta švelnia vasara. Karantino metu ir po jo viena ar drauge vaikštinėdavau po keisčiausias užšaldytas devintojo ir dešimtojo dešimtmečio, vėliau – 2016-ųjų kapsules arba klajodavau, trokšdama, kad mane vizualiai užgožtų medžiai ir krūmai. Ir tie keisti susitikimai, pavyzdžiui, kai miesto ribose esančioje krosinių dviračių trasoje pamatėme briedį. Šie atsitraukimai į bet kokias atviras erdves pasižymėjo atstatančiu, raminančiu poveikiu.
G: Būnant miške daug mąsčiau apie pasakojimus apie gamtą, su kuriais susiduriu, pavyzdžiui, kaip Vakarų meno pasaulis bando išmokti grįžti „atgal į gamtą“ ir estetizuoja indigenous (lt. čiabuviškas) pažinimo formas. Tuomet esama tokių pasakojimų kaip teraformavimas, kuomet dizaineriai žemės planetą laiko erdvėlaiviu, kas yra žiauriai ir brutaliai racionalistiška. Dar yra kažkas tokio kaip cottagecore, kuris yra tarsi tam tikra eskapistinės fantastinės estetikos forma, turinti netiesioginių šaknų nostalgijoje anglosaksų kolonializme ir, mano manymu, esanti didesnės kultūrinės srovės dalimi. Nemėginu pateikti išsamaus vaizdo, tačiau man visuomet būdavo sunku įžodinti savo dermę su mišku. Kaip tau kilo mintis pasakyti, kad „drevės prasmė yra betarpiška ir neatidėliotina“?
M: Manau, kad bandymai apsakyti ryšį vienu sakiniu perskiria mus. Kadangi augau supama pelkių ir plačialapių miškų, jaučiu, kad priklausau jiems labiau nei jie man. Pastaruosius kelerius metus drevė buvo pakartotinai iškylantis raktas, tvyrantis be atidaus dėmesio jam, tačiau labai juntamas. Šio (drevės) betarpiškumo prielaidą čia naudoju kaip degiklį. Manau, kad guolių sukimas glūdi pačioje įprastinio gyvenimo šerdyje. Prasidėjus karantinui, staigiai bloškiančiam mus atgal į savo vietas, drevė iššaukia vaizdų, kurie nusako, kur ir kas ji yra bei su kuo ja daliniesi, seką. Istorijos esmė buvo apjungta į nedidelių miniatiūrų seriją. Jos sužadina tikslius, lipnius atsiminimus ir susieja ne tiek su buvimo jausmu, kiek su jausmu. Manau, kad šis terminas garantuoja priešinimąsi poilsyje ir kūryboje. Drevė tam tikra prasme yra tarsi priedanga, kuri buvo paversta tinkama gyventi ir taip pati tapo gyva. Nebūdama tikra, ar aplinkiniai ją suvokia taip pat, vis dar mėginu išsiaiškinti, kiek universali ji yra. Tačiau mūsų regione užsispyrimas ar, kitaip tariant, tikriausiai ir tvirtybė verčia mus sukti ratus tokiais nedideliais atstumais nuo miesto iki kaimo ir atgal. Manau, kad galime nesunkiai į tai įsijausti net ir raiškiai neišreikšdami, kam atstovaujame ar kur priklausome, bet deklaruodami ištikimybę šiam principui.
G: Bendroje mūsų Google Docs erdvėje palikai keletą citatų. Viena jų yra deklaratyvi: Renato Rosaldo Kultūroje ir tiesoje tvirtina, kad imperialistinė nostalgija „remiasi paradoksu“: Asmuo ką nors nužudo, paskui aprauda savo auką. Silpnesnėje šio paradokso versijoje kažkas sąmoningai keičia gyvybės formą, paskui gailisi, kad viskas nebe taip, kaip buvo iki intervencijos. Dar kitame jo variante žmonės sunaikina savo aplinką ir paskui ima garbinti gamtą. Visos imperialistinės nostalgijos formos naudojasi „nekalto ilgesio“ poza tiek siekdamos sužadinti žmonių vaizduotę, tiek norėdamos nuslėpti bendrininkavimą su neretai brutaliu dominavimu.“ 𒀀 Prieš metus buvau Berlyno HKW vykusioje konferencijoje apie Huberto Fichte’s kūrinį „Meilė ir etnologija“. Vėliau nuolat grįždavau prie vienos minties, su kuria susidūriau tenai, ir kuri siejasi su tavo pasidalintomis mintimis, kadangi ji atspindi nekaltumą, sentimentalumą ir grožį bei politinę jų prasmę. Viename iš pranešimų Tiona Nekkia McClodden didelėmis ir ryškiomis raidėmis tvirtino: „Grožio poetika, siekdama išsilaisvinti, neišvengiamai griebsis pačių niekšingiausių argumentacijų ir kitų apgaulių.“ Žiūrėdamas Drevę jaučiu patiriantis „gražią patirtį“. Tuomet mąstau – kaip suderinti kritiškumą ir grožį? Ką tau (kūrybiniame procese) reiškia grožis?
M: Pagrindinės paskatos kurti buvo globos ir giminystės veiksmai, kad ir kokie nežymūs, smulkūs ar trumpalaikiai, jų išraiškos būdai ir juos lydintys jausmai, kai šių imamasi, taip pat tai, kaip juos pažymime. Būsena, kurią kur kas sunkiau apibūdinti nei meilę. Grožio mastas šiuose veiksmuose, kaip sakai patirtis, ištinka stebint, o to suvaldyti negaliu. Gebame turėti tik nepakankamą veiksmų struktūrą, o tai savo ruožtu įtvirtina jau seniai pažeistos, išsemtos jos versijos ar, kita vertus, ir gryniausios gamtos suvokimą. Šiuo atveju noriu pabrėžti, kad šio kūrinio karkasas yra visiškai osmosinis (krauju, sula ir nafta varomas) buvimas.
G: Drevėje darai pareiškimą apie patirtį ir jos ryšį su raštu. Negalėčiau jo suformuluoti, bet ar galėtum kiek daugiau papasakoti apie šį ryšį? Man taip pat įdomu, kaip kino medija tau sudaro sąlygas reflektuoti raštišką, ikiverbalinę ir nerašytinę raišką?
M: Jame teigiama, kad visos idėjos ar siekiai pasižymi stipria laikysena. Kai kurie jų yra kone sekinantys, tikri ir aktyvūs dar gerokai prieš juos įžodinant. Manau, kad, šių sąvokų spaudimo sąlygotas veikimas yra nors ir audringa, bet esminė ikiverbalinės ir nerašytos raiškų ekspresija. Žvelgiant plačiau, nerašyta apima tai, kas pasakyta ir tai, kas padaryta – sugyvenimą, bendrą ir intuityvią gyvybės jėgą, kompleksiškumus nebeegzistuojančioje ir nuo šiuolaikinių skolos formuluočių visiškai laisvoje vietoje. Šiame kūrinyje raštiška turi administracinio krūvio, įžengus į namus veikia ir žymi laikotarpius bei erdves, įvelia į tarpusavio ryšius ir perkelia nuosavybę.
G: Kokią vietą tavo tapatybėje ir asmenybėje užima tavo šeimos praeitis, ypač atsižvelgiant į tai, kad atstovauji vieną pirmųjų kartų, atitolusių nuo kaimo gyvenimo ir persikėlusių gyventi į miestą? Ar tame yra kažkas, ką paveldėjai iš savo šeimos, jos santykio su žeme, ką brangini, ar priešingai, norėtum visiškai atmesti?
M: Jos padėtis vis dar labai nepastovi, o per šiuos metus ją dar kruopščiau peržiūrinėju. Noriu pasakyti, kad savo asmeninio vientisumo sampratą vienareikšmiškai išplėtojau mažo miestelio ir jį supančios pelkės aplinkoje. Esama tam tikro joje glūdinčio nenoro ir betarpiškumo mišinio. Nepaisant to, iš daugiakultūrinių katilų įsisavinau ir pritaikiau su niekuo nesulyginamą dalykų ir požiūrių įvairovę. Tad šiuo metu mano šeimos praeitis yra audinys, kurį sudaro tai, kas atsiimta ir tai, kas atmokta. Tačiau daiktų gamyba ir toliau lieka iš kaimo režimo kylančiu asmeniniu dėmesio centru.
G: Įtariu, kad filmuodama naudojai iPhone kamerą. Prisimenu, kaip prieš kelerius metus su tavimi keliavome po Pietryčių Aziją, ir tu sukūrei filmą, kai tuo tarpu aš nė nepastebėjau, kad filmuoji. Kartais pagalvodavau, kad turi šį intymų, beveik slaptą ryšį su iPhone kamera. Prisimenu, kaip iki-išmaniojoje eroje naudodavai įprastesnį fotoaparatą, ir galvoju, kad vizualinė kalba, kuria komunikuodavai naudodama tą fotoaparatą, buvo gana skirtinga. Kaip patiri ir naudoji išmanųjį telefoną tarsi kino įrenginį?
M: Telefonų fotokameros mažiausiai konfrontuoja, turiu omeny, iš visų prieinamų fiksavimo įrenginių, ar ne? Jaučiau ir mačiau, kaip aš ir kiti fiksuojame tokius slaptus vaizdus nedaug trikdydami tai, kas vyksta aplinkui. Man tai patinka. Visa šiam projektui filmuota medžiaga yra užfiksuota išmaniuoju telefonu, tik multiplikacijos yra techniškai skirtingos. Pamenu tą, tavo žodžiais tariant, ikiišmaniosios fotografijos epizodą. Jaučiu, kad tai buvo labiau susiję su miesto gyvenimu ir nenumaldomu standartizuotų infrastruktūrų, kietojo plieno ir betono įsisavinimu bukinančiu augmeniją. Tas pasyvus ir kovingas, estetinis tobulų pikselių požiūris man kėlė nerimą ir sekino. Jei dar galiu atgaline tvarka pagrįsti kelionę į Pietryčių Aziją, tai tikriausiai ir buvo lūžio taškas, kuomet man pasidarė taip akivaizdu, jog šaligatvyje įkalta lazda įsišaknys. Manau, kad tą akimirką ir pasidaviau.
G: Kokią prieigą prie garso naudosi savo filme?
M: Garsas, tą patį galima pasakyti ir apie balsą už kadro, rūksta virš šių tikrovių blyksnių. Rinkdama semplus Kareem Lotfy kuriamoms kompozicijoms įrašinėjau garsus iš įvairių vietų. Tikiuosi, kad tai bus panašu į malonų aidą ir atspindį.
Monika Janulevičiūtė Drevė (The Lair) 2020 Grateful Dėkinga Margarita Žigutytė Kareem Lotfy Ulijona Odišarija Helin Şahin Gabrielė Gudaitienė Gediminas Žygus Aistis ŽekevičiusRobin RådenmanProjektą finansuoja Supported byLietuvos kultūros taryba.
Projektą koordinuoja Coordinated byVDU menų galerija „101“.
The diffused light is getting even more scattered. Sluggish tectonic plates move outwards. Grey is being scratched and picked by snowblades and shards of granite. The frost had been cracked open. Dark chasms, quartz threads, violet ozone icicles — everything that was once hidden now are protruding bewildered by oxygen deprivation. Swerving parabolas of gases had been doming, booming and contracting. Solid copper cascades down the steep, slick basalt walls and forms rivulets. Swarthy emissions — the pebbles and pumice, the grains of mountains and meteors — striate the ridges. The gravity-fed avalanches and waterfalls bring together oceans.
CALLIPER
when that stiffness ceases, please, give yourself the time when that bursting ceases, please, give yourself the time when that creasing ceases, please, give yourself the time you seem just to do not function to scorch from tips of fingers to the throat but Speed all I think to breed to steep dispensaries of sadness the companion reader of tears of apprehension and rental landscape wildness I feed myself and teeth clink on the fork the heart breaks its own silence I thought repentance must be brought together but Speed all I think to twist and seal my throbbing joints With a precision Perseverance clips Her wounds
LIDARWho are they, these drifters,Nacre du printemps.
Indexing. One, two, three, four…
Birds of pray. Booted from the veil of the dream.“It’s gonna blast and won’t do you any good.”‒ said Ildar.He knew himself he was lying, I could read that from the corners of his lips. He was aware how good it’s going to be, how powerful the experience. I’ve closed my eyes and waited, being all plank, stretched across blue rubbery med-mat. Few snapping sounds followed and an abrupt tingled feeling struck my wrist. My eyelids involuntarily spread to see slender fingers tensed, as if torched in agony, all too familiar now bending slowly two-way into a metalic unknown.The next second ‒ it’s all black and I’m starving. Starving hard! Craving to devour everything, every parcel of my skin tingles with uncontrollable urge to gulp it, suck it all up. I could recall all those rare, brief moments of a deathdrive, urge to be, so distant and partial now. And now here in this womb-like void, each drop of cold sweat secreted from my body was shouting, - ‘give me sight!’. Sizzling subtle fry of it all. Urgh.“I’m force, bb, limitless. hefty. motherfucking. force.” Airborne wave stretching inner tendons swiving the globe like a tiny nugget. Tendril optics giving crisp panorama vision. Suburban sky has wounded the earth.
‘Why do the birds sing?’
I don’t rememeber the last time I’ve used one of those hotel room phones. They are pretty much useless, right? Admit, these are ghost-objects, like, material junk somehow tickling ancient memories of our tiny lizard brains. We look at them no different than a fly watching car pass by. None-how. The sight of them is somehow disorienting, debilitating. Sorry, I’m a bit sick of them. Anyway. This time it fucking rung! It rung, and didn’t stop. I was in the shower when it first burst out. And you know, I’ve got the feeling of someone calling from, like, back in time. It was real eerie, shivers down the spine. After getting out, all wet off the shower, I’ve picked it up. Nothing. Silence on the other end, some soft mutter resembling a gasp, and then I hear or dream an exhausted whipser: ”I have no mouth, and I must scream”.
RADARMaybe written by Bihath (Otobashi)
If you would ever try to describe a blooming orchard ‒ Cazzalle asks me ‒ would you imagine that as the most beautiful place or somehow you would build one from memories, even if they are scarce and scorched.Cazzalle’s tricks would sometimes help us both find a theme for conversation. More than often it would break down and choke after three or four ripostes. It would always be something about long lost. A feeling so strange and unfamiliar to me, that sometimes it would become quite intriguing to see how me, Otobashi The Sentimental, would go around running errands, with a slight cramp on my back, hair fuzzy from the humidity and wind. Me, Otobashi That Whines that is overwhelmed when forgotten, cranky. Then the hull softens, becomes alive, silky and porous. Froth Otobashi! Where would you run? Cazzalle still has a basket with a white enamel lid, with some cracks. I think they are for the well water Sarpatanga. Alluchine would shout ‒ fold mi fingres, fold mi sarpas ‒ and sink in the armchair so that the buckled belts tie. My beddings are empty, meaning that their akus are empty, nothing more, Cazzalle. I tuck my feet, and I’m the bed. The blankets would fall into streams and get so sodden with color. Now only I can warm me, now only I am to be. The gorgeous echoes of fake dawn in my insides, on my outsides. My outer crust, 18-fold guts, the mosh, the pebble frosting, the galvanic coating. I lost my key and retained it same day, somehow flows bound me in hoops, I barely sidestep. It seems I have become a upside down cone of hissin', tiptoeing and drilling through slabs.
Lan cassxoic vu partemosch es Ibn Otwosn Galgeshah ihs phan Barvudan Ostob Ludassha walle Takou el xash aldas kontour passareshmi savann dazde ocio cios Galdar ihs phon tutsche
The hindrance of sun and salt in wind put me on a replay would I question The soils why they mirror lilac weight of my eyelidstake me on a detour
The Hi-Lighter Event Horizon
I could start counting the number of takes and awakenings needed. If it happened just in the mornings, I would be fine, but they occur throughout the day too. It’s just the ugliness of dealing. The better ones take turns, but the best — take times. I could easily get mixed up. Do it as I want, I could have said to myself, and my musings might have been the problem.
Figures arise perplexed, mutable and astounded. It takes a wandering type of mind to elate the embarrassing points in surges of thoughts. Emerging, they flip, and instead of consuming the life-energy or leaving one corrupt by its own angst, they take different workable forms: basins or fundaments, comm towers, ladders, roof tiles or wiring. They become quilted cotton robes and warmth. The light of ever-changing, the cyclical, the looping and never determined Ultimate Present.
THE GREAT OUTDOORS: SOFT VOICES & THE FLAT EARTHS 1by Monika Janulevičiūtė and Miša SkalskisLimited edition of 255Two soft cover zines,February, 2018.Published by TLTRPreß Supported by Sonic Acts ISBN 978-3-9819640-0-4
Freshly bound “Soft Voices” and “The Flat Earths 1” further explore The Great Outdoors universe. The doublet brings about familiar yet uncharted social fabric(s) in the form of a promiscuous sci-fi. Unitedly being driven by short attention span, they are all about the extremes. In a traction of microsecond narratives sway from being intimately close, consoling, and suddenly lifting up, unbounding internal heat and instigating shiver.
Appearances:December 1 ⎯ January 14JCDecaux premija,Contemporary Art Centre,Vilnius, LithuaniaJuly 12 ⎯ 22Mothership,Exo Exo,Paris, France
Embassy of The Great OutdoorsEmbaixada do Imenso Ar LivreLaukinės Gamtos Ambasada
We are not sure how we got here either. We are not sure if we ever got out. It is best to relax and let it stick to you, try not to step into a tiger's nest. We think. We are not sure. We are attempting to find out. Step into the great outdoors and try to find out with us.
An excerpt from the incident report
I arrived into the “Great Outdoors” at 4.47 a. m., which is usually when anything worth happening stops happening. We found all the signs of imminent regret: high atmospheric alcohol content, incoherent music, barely maintainable bodily connections. We began by licking the ashtrays and questioning a few protruding limbs, eventually moving on to the inner forest area. The general morale seemed untouched, but shaken, the social foundation overgrown with vines and reduced to an undefinable form. At 5.23 we finished circling the premises with no sign of the incident and no other findings to report. At that point, though, a barely formed moan, the reluctant, almost stillborn kind, crawled into our line of sight and lingered there, demanding to be followed.We passed through the smoke rooms and screens, avoiding contact with mossy surfaces. It led us down into the basement level, a thick and quiet mess of roots, valves and uncooperative clientele. The music synchronised with the dripping coming from taps and pipes, getting louder as we turned the last corner and stopped. What was laying there? It wasn't even a body. It was like a viscera tree, a trace of sunlight beneath the sheets. I felt my eyes water and sing, and then my gaze curled into spirals, hit a mirror; just for a second everything stops. The body learns to unthink itself. The two men stand, mouths agape, facing what just moments ago was an incident, and now borders on the edge of epiphany. They had never been so close to a fold, seen a river of juice, felt themselves so entirely consumed by a sticky mass of joy, the glue that kept the holy clusterfuck together before the bloody birth of time. Something that is always there but never visible, usually destroyed on the threshold between camera lens.All the crevices ripe with potential, the endlessly dynamic act of fuck off, unborn, us, a mass, curious navels whispering to each other: we are same same same. They say: we want to merge into a sinkhole of attraction, right here, in the middle of you. The great outdoors is inseparable from the great within, and each of us is inseparable from the massive throbbing energies of intimate potential and love. Everyone nearby witnessed that the officers could barely talk as they left. Their tongues had split into high heavens and wiggled towards skins yet unknown to man.
An expert of the witness testimony
The room is stale. The tension between questions and answers creates a thick, bread-like atmosphere. Every detective remembers it as part of the job – after a few years it becomes hard to stomach a baguette. But food was the last thing on my mind at that point. No carbohydrate is as complex as the situation we had on our hands, on our faces, dripping all over our jurisdiction. And no taste as compelling as the sweet tang of a fleshed-out investigation. Q: Please concentrate. We can take a break if you want, but sooner or later we will have to resume the interview.A: Yes, yes. I am fine. Let’s proceed.
Restless fingers pick at holes in her pockets.
Q: You mentioned something called The Great Outdoors. Could you elaborate on this place? What were you doing there?A: Fuck knows what I was doing there.
She lingers awkwardly between a hiccup and full-frontal assault; the interruption lasts less than a minute.
A: I mean, fuck actually knows, probably better than I do. It’s where processes have their own consciousness. That's why the main entrances are always so crowded, everyone's hoping to rid themselves of responsibility. Most get hooked, then go mad when they can no longer afford to abuse it. Honestly, I don't even like it there. None of the greenery ever makes sense. I prefer that nose-tickling pink. A lot of them do too... A fantasy is harmless, but in the great outdoors fantasies are quick to grow into realities, and then mistakes and regrets. And those hurt more than a motherfucker. You can't water plants there, you know? They kick you out. There's already so much perspiration, and too many surprises springing from it alone. Sometimes I'd spend hours shaving moss from my stomach. Another drop or two, and the orchids grow teeth.
***
This book is dedicated to experiences of detachment and many afternoons spent detangling our hair and our problems. It could not have been possible without the soft scent of despair and a few bewildering substances, which are better left in the past but were supposed to be consumed in the present. We would like to thank all that was doughy and malleable and give a polite nod which is hard and stings. The Great Outdoors is a place for everything living, but whoever wishes should be left alone.
Download
Download the mobile page by page version here
IMPRESSUMIllustrated and designed by Monika Janulevičiūtė Written by Monika KalinauskaitėFirst edition.Free electronic publication, October, 2016. Limited editionSoft cover pocket book,November, 2017.Published by TLTRPreßGet your copy here
ISBN 978-609-95749-1-2
